Realieji Mokslai Essay

  Posted by Rimas at 05:51 Tagged with: sąvoka, skaičius
 Šis įrašas yra 2000 metų laikotarpį apimanti istorinė apžvalga, kurioje dalyvauja tik trys asmenys: Euklidas, Stevinas ir Dedekindas. Aš norėjau parodyti, kaip per šį laikotarpį pasikeitė sąvokų skaičius, dydis ir santykis turinys. 1. Skaičiai, dydžiai ir santykiai pagal Euklidą  Realiųjų skaičių istorija prasidėjo kartu su R. Dedekindo, G. Cantoro ir kitų matematikų darbais 19 amžiaus pabaigoje.  Iracionaliųjų skaičių, vienos iš realiųjų skaičių giminės Skaityti toliau [...]
  Posted by Rimas at 09:54 Tagged with: Kulviecas, laikas, sąvoka
Seniai ruošiausi pradėti Liubomiro Kulvieco palikimo studijas ir rašyti apie tai, ką pavyktų suprasti. Iki šiol rimtoms studijoms laiko nerandu.  Bet pradėti kažkada reikia. Tuo labiau, kad ši diena, 2015 metų sausio 7 diena, yra jo mirties 20-osios metinės.  Pabandysiu labai apytiksliai nusakyti tai, kas man atrodo yra svarbiausia Liubomiro Kulvieco palikime. Būtent, jo, kaip klasikinės mechanikos mokslininko, darbai. Mechanika - užmiršta mokslo disciplina Lietuvoje? Tai Liubomiro Skaityti toliau [...]
  Posted by Rimas at 13:12 Tagged with: matematikos mokytojai, sąvoka, trupmenos
Gruodžio 28 dieną Lietuvos edukologijos universitete įvyko Lietuvos matematikos mokytojų asociacijos konferencija, kurios programa yra čia. Po asociacijos prezidentės Reginos Rudalevičienės ataskaitos, pirmuoju kalbėjo Vilniaus Jėzuitų gimnazijos matematikų būrelio vadovas Eduardas Juška. Jis vaizdingai pažėrė daugybę moksleivių frazių, parodančių jų reakciją į uždavinių sprendimus. Konferencijoje kalbėjo ŠMM darbuotojai Marytė Skakauskienė ir Saulius Zybartas. Skaityti toliau [...]
  Posted by Rimas at 15:06 Tagged with: riba, sąvoka, žinios
Pramonininkų nuomone, privalomas matematikos egzaminas abiturientams padėtų spręsti per ankstyvo moksleivių profiliavimo problemą, - teigiama DELFI straipsnyje. Tokiu būdu tikimasi padidinti tiksliųjų mokslų specialistų skaičių mūsų šalyje. Mano nuomone, siekiant motyvuoti moksleivius domėtis matematika, viena ši priemonė gali turėti priešingas pasekmes. Jau dabar frazė: ,,Aš paprasčiausiai nemėgstu matematikos'' labai dažnai pasakoma su pasididžiavimu. Arba, laikoma geru Skaityti toliau [...]
  Posted by Rimas at 15:11 Tagged with: fizika, sąvoka
Šis įrašas apie matematikos ir fizikos santykį. Jis atsirado kaip komentaras Carlo Rovelli tekstui Science is not about certainty: a philosophy of physics, kuris pasirodė interneto svetainėje Edge  š.m. gegužės 5 dieną. Carlo Rovelli -- fizikas dirbantis kvantinės gravitacijos srityje. Kartu su Abhay Ashtekaru ir Lee Smolinu sukūrė kilpinės kvantinės gravitacijos (loop quantum gravity) pagrindus. Pastaroji teorija laikoma alternatyva stygų teorijai (string theory) ir Skaityti toliau [...]
  Posted by Rimas at 10:39 Tagged with: istorija, riba, sąvoka
Diskretumo ir tolydumo sampratos yra kontraversinės matematikos pagrindų kontekste; ginčai dėl jų neblėsta visoje matematikos evoliucijos eigoje, t.y. daugiau kaip 4000 metų (žr. P. Ehrlich  ir J.L. Bell). Ribos apibrėžtis yra nepaprastai svarbi matematikai, nes išreiškia tolydumo sampratą. Deja, pastaruoju metu mokyklinėje matematikoje riba visai neapibrėžiama (bet naudojama apibrėžiant išvestinę), arba aiškinama naudojant supaprastintą apibrėžimą. Dėl konkretumo, Skaityti toliau [...]

Filosofija ir realieji bei formalieji mokslai (subjektas – objektas, patyrimas, mąstymas, abstraktizavimas)

1) Realieji mokslai: gamtos (fizika, chemija, astrochemija, teorinė medicina, biologija)

2)Kultūros mokslai: a) dvasios mokslai (istorija, religijotyra, gamtotyra, kalbotyra, menotyra); b) socialiniai ir ūkio veiklos mokslai.

Formalieji mokslai (formalioji logika, matematika, struktūrų teorija). Realiųjų mokslų objektas yra patirtinės tikrovės dalis, kurią jie tyrinėja taikydami tam tikrą metodą. (Tai gamtos ir kultūros m.). Formalieji mokslai netyrinėja patirtinės tikrovės; jiems rūpi gryna forma, abstrakti ryšių struktūra, ryšių kiekybinė išraiška.

Realieji mokslai: empiriniai (jų objektas patirtinio pasaulio srritis); tematiškai redukuoti (jų objektas apribotas tam tikru požiūriu (aspektu), į kitus požiūrius neatsižvelgiama); metodiškai abstraktūs (į temą įeina tik tiek, kiek sugriebia metodas; į kitas temas neatsižvelgiama (abstrahuojamasi)).

Realieji mokslai nepateikia sau patiems nei objekto, nei metodo. Objektas yra išankstinio ikimokslinio žinojimo srityje. Metodas – matematinis modelis ir eksperimentas. Formalieji mokslai – formalioji logika dažnai traktuojama kaip filosofijos disciplina; dar Aristotelis jai priskyrė instrumentinę prasmę, kaip filosofijos įrankis analizuojant filosofines problemas ir mokant taisyklingos argumentacijos.

Kadangi realieji mokslai tyrinėja savo sritis tik tam tikrais daliniais aspektais irr taikydami tam tikrus metodus, jie nepažysta visumos, kuri kaip tik niekada nebūna šių mokslų tema.

Filosofija prasideda nuo patyrimo, bet klausia apie patyrimo pamatą, patyrimo galimybės sąlygas, kaip sako I. Kantas. Ji klausia apie neempirines patyrimo sąlygas kaip visumą. Filosofija nė

ėra metodiškai abstrakti, nes metodas visuotinas ir priverstinis, jos metodas greičiau yra pats jos turinio, jos objekto gyvenimas, nustatantis metodo pobūdį. Kartais kalbama apie hermeneutinį, fenomenologinį, semistinį, struktūrinį, sisteminį, dialektinį metodus, tačiau tai tik atskiros filosofavimo ir individualaus kelio suabsoliutinimas. Tai skoliniai iš mokslo.

Kalbant apie mokslų integraciją, manoma, kad joje atsiskleidžia visuma. Tai tarsi gabalų sudėliojimas taip, lyg jie sudarytų visumos paveikslėlį. Tačiau pirmiau buvo visuma, o tik paskiau gabalai [2]. G. Heigelis (1770-1831) kalbėjo, kad sistema nėra vien dalių suma, dalys pilnai atsiskleidžia tik sistemoje. Graikiškai “sistema” yra “visuma, sudaryta iš dalių”. Mums priimtinas dabartinis apibrėžimas: “tvarka, kurią sąlygoja planingas, taisyklingas dalių išsidėstymas tam tikrame sąryšyje” [3]. Sistema yra dalių (objektų ir subjektų) bei jų ryšių visuma [4]. Dalies ir viisumos (esinio ir viseto) santykis analizuojamas E. Huserlio (1859-1938), M. Heidegerio (1889-1976), A. Anzenbacherio (g. 1940) ir kitų filosofų veikaluose. Žvelgiant į atskirybę, svarbu įsidėmėti bendrą vaizdą, nes esinys užstoja visumą, o mėginant suvokti bendrybę, vaizdas lieka ūkanotas [5]. Stebint dalis atskirai, atrodo, kad sistemoje nėra priežastingumo ryšio, aptinkami “atskiri atvejai” tarsi prieštarauja visumos logikai.

Technologijos ir pramonės pažangą įgalinantys mokslai nežino, kiek toli siekia jų sukurtos technologijos bei struktūros visumos sąryšio kontekste (pvz., aplinkos tarša, socialinių ryšių pokyčiai ir t.t.). Bet jei realieji mokslai neegali nustatyti savo vietos visumoje, tai kaip jie gali integruotis į visumą? “Atrodo, tik filosofija yra pajėgi iš visumos pozicijų nurodyti konkrečių mokslų vietą visumoje. Prasmingas yra tik tarpdisciplininis dialogas tarp realiųjų mokslų ir filosofijos.” (A. Anzenbacheris) [2].

Jau Hėrakleitas (544 m. pr. Kr.) kalbėjo, kad visuma pranoksta dalių sumą, kaip prasmė pranoksta žodžių sumą.

Koks yra filosofijos ir mokslo santykis? Kokia kalba jie turėtų kalbėtis? Įprastiniu požiūriu filosofijos ir mokslo tikslas – pažinimas, metodas – logika ir abstrakcija, kalba – sąvoka. Jei tikslai ir priemonės sutampa, atrodytų, kad iš esmės mokslas ir filosofija tapatūs. Antikinėje Graikijoje filosofija buvo suprantama kaip universalus mokslas (teorija); Aristotelis nubrėžė ribą tarp mokslo, tarnaujančio praktinėms reikmėms, ir filosofijos, kaip “dieviško mokslo”. Viduramžiais egzistavo filosofijos, teologijos ir gamtos mokslų mišinys, nebuvo tikslios mokslinės žinijos apibrėžties; visa žinija buvo mokslas. Tik Naujaisiais amžiais (XVII-XVIIIa.) atsiranda matematinė eksperimentinė gamtotyra, išreiškianti pamatinę mokslinio pažinimo esmę.

Moksle subjektas transcenduojamas (išskiriamas), nes mokslas telkiasi į daiktą. Filosofijoje žmogus – esminė neatskiriama sistemos dalis, juk yra Platono, Augustino, Hėgelio, Kanto, Heidegerio filosofija. Moksle išlieka tik tai, kas abstrahuota, analitiniu protu perkelta į abstrakčių sąvokų erdvę, informacija saugoma ir perduodama abstrakcijos pavidalu.

Filosofija žmogų, daiktą ir pasaulį apmąsto kokybiškai. Filosofas žiūri į daikto išvaizdą (“eidos” – idėją, esmę, jo formą), nesiskverbia į kiekybinių santykių neregimybę. Mokslinė sąvoka siimbolinė, kalba – formulė, filosofinė sąvoka natūrali. XVIII-XIXa. klestėjusi natūrfilosofija mėgino natūralia kalba išreikšti grynuosius santykius, tačiau tai metaforiška, poetinė kalba, o ne tikslūs terminai. Didis fizikas ir matematikas Werneris Heisenbergas, kvantinės mechanikos kūrėjas, dažnai sakydavo nesuprantąs savo matematinių lygčių realybės, o geriausiai kvantinės mechanikos “objektus” galėtų išreikšti. poetai. Jei mokslo stichija – formulė, tai filosofijos orientyras – forma [2, 6, 10].

Mokslas stumiamas iš nežinios į žinojimo šviesą priežasčių – pasekmių grandinėje. Filosofija prasideda nuo patyrimo ir klausia apie galutines jo sąlygas ir pamatus. Tai klausimas apie žmogiškojo baigtinumo ir begalinės svetimybės santykį, kai begalybė pasireiškia per fenomeną. Tai klausimas apie ribą. Tai atsivėrimas begalybei ant baigtinumo ribos. Visa filosofija skleidžiasi begalinio klausimo nerime. Filosofija stengiasi apibrėžti visumą, apibrėžimas lieka atviras, reikalauja tolesnio mastymo ir klausinėjimo [2,6]. Užduoti klausimą jai ne mažiau svarbu negu pateikti atsakymą. Filosofinis aiškumas laikinas, ir toliau kritiškai abejojama, nuolat judinamas nusistovėjęs žinojimas. B. Paskalis, R. Dekartas labai daug davė grynajam mokslui, N. Boras, W.Heisenbergas įsimąstė į transcendencijos paslaptį ir turėjo giliausių filosofinių intuicijų. Tačiau mąstydami jie tarsi nebuvo mokslininkai, o pažindami apleisdavo mąstymo erdvę. I.Kantas, analizuodamas tikslo suvokimą, priemonių pasirinkimą, tikslo realizavimą, įvedė “tikslingumo be tikslo”, “tarsi intelekto” sąvokas. Eidami šiuo keliu, biologai XX a. viduryje stebino chromosomų atradimu, morfogenezinio proceso atskleidimu irr t.t. [6,7].

Atskirų socialinių ir techninių sričių specialistai dėl savo mokslinės veiklos tematinės redukcijos susidaro ribotą ir iškreiptą visumos vaizdą. Kad bent suvokti atskirų sričių integracijos galimybes ir kryptis, reikia ne vien tik specialių žinių, bet nuovokos ir mąstymo.

Pats mokslinis metodas, kaip pretenzija į visapusišką žinojimą, transcendencijos įveiką, uždeda “akidangčius”. Kuo labiau įsijaučiama į mokslininko vaidmenį, tuo didesnė galimybė asmeniškai spinduliuoti “dievišką protą”.

Žmogiškosios saviraiškos, poetikos, kultūrinės-techninės pažangos erdvė yra laisvė ir atsakomybė, neabejingas kritinis požiūris į aplinką ir

ne sociologinė, o antologinė kategorija. Vergų bendrija – natūralistinė visuomenė. Toks Hėgelio požiūris į Rytų civilizacijas – Kiniją, Indiją, Persiją, Egiptą. Tai despotizmas, kur laisvas tik vienas, o kiti – vergai. Tai anoniminė visuotinybė ir mistinė “substancija”. Lieka tik socialinių vaidmenų ir kaukių vardai: imperatorius Du Fu paliko savo vardą ne todėl, kad jis Du Fu, o todėl, kad jis imperatorius. Tuo tarpu Cezaris Romoje buvo ne tik diktatorius ir prokonsulas, o būtent Cezaris. Biologinis individas jis yra anoniminis, neatskiriamas nuo savo socialinės kaukės. Hėgeliui istorija prasideda Graikijoje, kur viešpatauja “gražiosios individualybės” principas. Tai vergo būsenos įveikia, substancinio individo išskyrimas iš anoniminės visuotinybės. Individas įgauna visuotinybės orumą ir rangą. Laisvas žmogus gyvena teisinėje valstybėje. Laisvės garantas pavieniame žmoguje yra tai, kas visuotinai žmogiška. Taip įveikiamas biologinis individo “atskirumas” ir a

. . .

0 comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *